Šiek tiek statistikos apie psichikos sveikatą

2018-12-02

Apie psichikos sveikatą ir su tuo susijusias tiek sveikatos, tiek ir sveikatos sistemos problemas pastaruoju laikotarpiu kalbame daug ir įvairiai. Tad norėdamas pagyvinti tokias diskusijas pateiksiu šiek tiek statistikos. Analizuodami psichikos sveikatos problematiką ir lygindami Lietuvą su kitomis valstybėmis dažnai remiamės Lietuvos statistikos departamento ir Higienos instituto teikiamais duomenimis bei Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenų bazėje esančiais išvestiniais rodikliais (standartizuoti mirtingumo rodikliai 100 tūkst. šalies gyventojų).

Jau seniai atkreipėme dėmesį į labai keistą mirtingumo nuo psichikos ir elgesio sutrikimų (F00-F99) rodiklių kitimo tendenciją, ypač kai analizuojame ilgą laikotarpį.

Šaltinis. PSO ir Higienos instituto duomenų bazės

Kaip galime matyti iš paveikslo, per 1987-1995 m. laikotarpį standartizuotas mirtingumo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų rodiklis Lietuvoje išaugo beveik 4.8 karto ir 1995 m. Europos vidurkį viršijo beveik 3 kartus. Tačiau per sekančius 4 metus (1995-1999 m.) šis rodiklis sumažėjo 8,4 karto ir 1999 m. buvo net 2.5 karto mažesnis nei Europos vidurkis. Standartizuotas mirtingumo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų rodiklis Lietuvoje ir toliau mažėjo ir 2005 m. buvo net 5 kartus mažesnis nei Europos vidurkis.

Neįmanoma komentuoti tokius drastiškus statistinių rodiklių skirtumus, kai per 10 metų (1995-2005) standartizuotas mirtingumo rodiklis sumažėja 16,6 karto, nes sunku suprasti, kas tuo metu įvyko, tačiau galime paanalizuoti, o kas gi darosi pastaruoju laikotarpiu. Toks staigus mirusiųjų skaičiaus pasikeitimas vargu ar būti paaiškintas gyventojų senėjimo, ar sergamumo dėl psichikos sutrikimų pokyčių tendencijomis.

Žvelgiant į aukščiau pateiktą paveikslą į akis krenta, tik, atrodantis santykinai nedidelis, standartizuoto mirtingumo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų rodiklio Lietuvoje didėjimas 2016-2017 m. Tad paanalizuokime šią situaciją detaliau apžvelgdami 2001-2017m. mirtingumo duomenis.

Kaip galime matyti iš žemiau pateikto paveikslo, situacija su mirtingumo rodikliais dėl psichikos ir elgesio sutrikimų Lietuvoje gana įdomi. Ilgą laikotarpį mirusiųjų skaičius dėl šio sveikatos sutrikimo Lietuvoje buvo neįtikėtinai mažas – pavyzdžiui, 2010 m. mirė tik 87 asmenys. Iki 2015 m. mirusiųjų skaičius mažai keitėsi ir tik nuo 2016 m. vėl įvyko gana staigus pokytis.

Šaltinis. Higienos instituto duomenų bazė

2017 m. palyginus su 2015 m. standartizuotas mirtingumo rodiklis dėl psichikos ir elgesio sutrikimų Lietuvoje išaugo 2 kartus, o mirusių skaičius per du metus išaugo beveik 2.3 karto (nuo 122 mirusiųjų 2015 m. iki 278 - 2017 m.). Toks staigus mirusiųjų skaičiaus pasikeitimas gana netikėtas ir negali būti paaiškintas nei gyventojų senėjimo, nei sergamumo dėl psichikos sutrikimų pokyčių tendencijomis.

Tad kas gi atsitiko sveikatos sistemoje ir bendrai Lietuvoje per 2015-2017 m. laikotarpį išskyrus tai, kad staigiai išaugo mirusiųjų dėl psichikos ir elgesio sutrikimų skaičius? Atlikime nedidelę statistinių duomenų analizę.

Visų pirma, gyventojų skaičius nuo 2015 iki 2018 m, pradžios sumažėjo beveik 80 tūkst., o mirusiųjų skaičius – atitinkamai sumažėjo 1634 asmenimis. Iš žemiau pateikto paveikslo matome, kad nestebimi jokie dideli mirusiųjų skaičiaus skirtumai per 2015-2017 m. ir pagal amžiaus grupes.

Šaltinis. Higienos instituto duomenų bazė

Antra, per 2015-2017 m. laikotarpį daugiau nei 34 tūkst. sumažėjo hospitalizuotų asmenų skaičius, bet 174 asmenimis išaugo mirusiųjų stacionare asmenų skaičius – t.y., hospitalinis letališkumas išaugo nuo 3,0 iki 3,12 proc. Tai reiškia, kad mažėjant stacionaro ligonių skaičiui vis daugiau hispitalizuojama sunkių ligonių, kurių dalis anksčiau mirdavo namuose.

Trečia, detaliau paanalizavus mirusiųjų dėl psichikos ir elgesio sutrikimų asmenų statistiką, galime pamatyti, kad iš 2017 m. papildomai registruotų 156 mirčių (palyginus su 2015 m.), 155 asmenys mirė dėl kraujagyslinės ir nepatikslintos demencijos.

Kokias galime padaryti išvadas?

Kaip jau minėta anksčiau, pasikartosime, kad padidėjęs mirtingumas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų greičiausiai nėra tiesiogiai susijęs su gyventojų sveikatos problemomis, o, tikėtina, sietinas su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, ar apmokėjimo tvarkos pokyčiais, kurie ir turėjo įtakos mirtingumo statistikos apskaitos pokyčiams.

Jei detaliau paanalizuosime stacionaruose gydytų asmenų hospitalizacijos ir mirtingumo tendencijas, tai pamatysime, kad hospitalizuotų ir mirusiųjų pacientų aktyvaus gydymo lovose sumažėjo, o išaugo tiek hospitalizacijų, tiek ir mirusiųjų stacionarinės slaugos paslaugas gaunančių pacientų skaičius.

Ir tai susiję, kaip minėta anksčiau ne su sveikatos problemomis, o su tuo, kad nuo 2015 m. „standartizuotas (atsižvelgiant į gyventojų amžiaus struktūrą) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis finansuojamų slaugos ir palaikomojo gydymo lovų, tenkančių 1 000 gyventojų, skaičius gali siekti 3 lovas“. Iki 2015 m. slaugos ir palaikomojo gydymo lovų, tenkančių 1 000 gyventojų, skaičius galėjo siekti 2 lovas. (LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO ĮSAKYMAS DĖL SLAUGOS IR PALAIKOMOJO GYDYMO LOVŲ SKAIČIAUS 2008 m. balandžio 29 d. Nr. V-342).

T.y., pasikeitė galimybė hospitalizuoti daugiau pacientų, kuriems reikia stacionarinių slaugos ir palaikomoje gydymo paslaugų ir kuriems priskiriama kraujagyslinės ir kitos neapskaitytos demencijos diagnozė. Tad, tikėtina, atitinkamai išaugo ir mirusiųjų su tokia diagnoze asmenų skaičius.

Ar tai gerai, ar blogai? Nors ši analizė parodė, kaip net nedideli paslaugų teikimo ir finansavimo tvarkos pokyčiai keičia sveikatos statistiką, tačiau žiūrėkime į tai pragmatiškai. Jei norime spręsti sveikatos problemas, o ne imituoti sveikatos sistemos pertvarką, mums reikia turėti daugiau ar mažiau patikimą sveikatos rodiklių statistiką. Tai, kad išaugo mirtingumo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų rodikliai artėdami prie Europos vidurkio, tikrai nėra blogai, nes pradedame matyti vis labiau, tikėtina, realesnį vaizdą psichikos sveikatos srityje. O tai reiškia, kad gal ir psichikos sveikatos problemas Lietuvoje bus galima geriau spręsti.

 

 

Share

Apie autorių

Romualdas Buivydas portretas

Romualdas Buivydas

Daugiau nei 24 m. ekspertinio darbo patirtis SEC įgyvendinamuose projektuose sveikatos ir socialinio sektorių reformų, finansavimo, valdymo, klausimais, patirtis kompleksinių sistemų valdymo ir modelių kūrimo srityse. 10 leidinių ir vienos monografijos bendraautorius, Nuo 2007 m. UAB "Sveikatos Ekonomikos Centras" direktorius.