Paprastai apie sveikatos sistemos finansus

2019-01-07

Gana dažnai tenka pasiskaityti diskusijas, kur medikai, gyventojai, ar įvairių sričių specialistai kalba apie sveikatos sistemos finansavimą, netinkamai naudojamus išteklius, korupciją ir, kad iš vis, blogesnės, nei Lietuvos sveikatos sistema, pasaulyje turbūt nėra. Tad pagalvojau, jog reikėtų pamėginti kiek galima paprasčiau paanalizuoti, o kokia gi situacija yra iš tikrųjų. Be emocijų, be pykčio, paprastai.

Visų pirma, pradėkime nuo labai paprastų dalykų – pasitikėjimas sveikatos apsauga. Remiantis kasmėnesinėmis apklausomis sveikatos apsauga pasitiki apie 45 proc. gyventojų (1998-2018 m. vidurkis, 226 bendrovės Vilmorus atliktos apklausos). Labiau nei sveikatos apsauga gyventojai pasitiki (jei lyginti vidurkius) tik: ugniagesiais, bažnyčia, prezidentu, kariuomene ir Sodra.

Antra, - sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas – Lietuvoje šis rodiklis („unmet health care needs“ pagal Eurostat duomenis) yra geresnis nei ES vidurkis.

Apibendrinant šiuos du rodiklius, galime matyti, kad Lietuvos gyventojai kur kas labiau pasitiki sveikatos apsauga ir patenkinti jos teikiamomis paslaugomis, nei apie tai kalba politikai, kuriais gyventojų pasitikėjimas labai mažas: savivaldybėmis pasitiki apie 30 proc., vyriausybe – apie 20 proc., Seimu – kiek daugiau nei 9 proc., o politinėmis partijomis – mažiau nei 6 proc. Dar galime paminėti bankus, kuriuose dirbantys ekspertai dažnai sveikatos sistemos specialistus moko, kaip mums reikia gyventi: bankais vidutiniškai pasitiki apie 40 proc. gyventojų.

O dabar apie finansus. Kad Lietuvoje sveikatos sistemos finansavimas labai mažas, žino visi. Tačiau, kai išgirstama, kad, pavyzdžiui, 2017 m. visuomeninis sveikatos sistemos finansavimas (valdžios ir privalomojo sveikatos draudimo finansai) siekė 1,8 milijardo eurų, iš karto pradedama galvoti, kad tai labai daug ir problema tik tame, jog nemokama su turimais pinigais tinkamai tvarkytis ir dar vagiama. Pamėginkime pasiaiškinti, ką reiškia tie beveik du milijardai eurų vienam šalies gyventojui. 2017 m., pagal Statistikos departamento duomenis, visuomeninio finansavimo sveikatos priežiūrai vienam gyventojui teko už 640,58 Eur. Detaliau (šiek tiek susumavus) pateikiu lentelėje:

Sveikatos priežiūros funkcija Suma, Eur. vienam gyventojui
Stacionaro paslaugos 273,97
Ambulatorinės paslaugos 122,00
Paslaugos namuose 50,22
Dienos stacionaro paslaugos 18,01
Pagalbinės (laboratorijų paslaugos, diagnostiniai vaizdo tyrimai, ligonių gabenimas) 48,75
Medicinos prekės 93,58
Prevencija 20,89
Valdymas, sveikatos priežiūros sistemos finansavimo administravimas 13,18
Iš viso 640,60

Šaltinis: Statistikos departamentas

O dabar keli komentarai, - padariau keletą labai grubių paskaičiavimų, kaip šiuos skaičius geriau suprasti:

  • 273,97 Eur. skiriamus stacionarui (gydymui ligoninėje) galima per metus vidutiniškai gydytis 2,5 dienos. Palyginimui – vidutinė ligoninėje gydymo trukmė (tiek aktyvus gydymas, tiek slauga) – apie 11,2 dienos, o aktyvaus gydymo – apie 5,9 dienos. Gana paprastos ir pigios apendicito operacijos gydymo kaina pagal ligonių kasų kainyną – 849,44 Eur., o jei apendicito operacija sudėtinga – 1491,96 Eur.
  • 122 Eur. poliklinikoje, ar pas šeimos gydytoją galima apsilankyti beveik 5,8 karto, - t.y., vieną kartą kas du mėnesius.
  • Sveikatos sistemai skiriami administravimo kaštai – 13,18 Eur., sudaro 2 proc. nuo visų visuomeninių išlaidų sveikatai. SEB bankas vien tik už vieną labai paprastą operaciją - pinigų išgryninimą pačiame banke imama 1,5 proc.
  • pagalbinėms (laboratorijų paslaugos, diagnostiniai vaizdo tyrimai, ligonių gabenimas) paslaugoms skiriamus 48,75 Eur., pagal ligonių kasų įkainius, pasinaudoti greitosios pagalbos paslaugomis galima beveik 3 kartus į metus, jei jums nereikės atlikti diagnostinių tyrimų.
  • Na, kiek galima įsigyti nebrangių vaistų už 93,58 Eur., galite paskaičiuoti patys. Apie brangius, pavyzdžiui, onkologiniams ligoniams skiriamus vaistus, manau, kad kalbėti net nereikia.

Kad, dar geriau suvoktume, koks pas mus visuomeninis finansavimas, palyginkime, kiek vienam gyventojui sveikatos priežiūrai skiria, pavyzdžiui, tokia nelabai išlaidaujanti šalis, kaip Airija (2016 m., -  – 3081,46 Eur. vienam gyventojui). Palyginus su Lietuva (2016 m., 601,7 Eur. vienam gyventojui) skirtumas siekia maždaug 5.1 karto. Tai reiškia, kad už Lietuvos skiriamus finansus Airijoje lietuvis dėl ambulatorinių paslaugų galėtų į metus nueiti pas gydytoją maždaug vieną kartą (1.13 karto), per metus pusę dienos galėtų pasigydyti ligoninėje ir pan.

Mažai sergantys gyventojai dažnai klausia, o kodėl negaunu visų paslaugų, kokių noriu, ar kodėl reikia primokėti, jei visą gyvenimą mokėjau mokesčius? Kur dingo tie mano pinigai? Tų, jūsų sumokėtų mokesčių, jau seniai nebėra, jie buvo sunaudoti anksčiau sirgusių gyventojų gydymui, o jus gydo už šiais metais surenkamus mokesčius. Jei galvojate, kad tai neteisinga, tai pamėginkite suvokti, kiek jums tektų mokėti už net per visą gyvenimą sukauptus mokesčius, jei reikėtų atlikti, pavyzdžiui, širdies persodinimą ir kiek kainuotų pastoviai naudojami vaistai po tokios operacijos.

Aš nesakau, kad mūsų sveikatos sistema labai gera ir, kad nieko taisyti nereikia. Problemų pakanka. Noriu tik tiek pasakyti, kad pasaulyje nėra nė vienos šalies, kur gyventojai būtų patenkinti savo sveikatos sistema, nes gyventojų lūkesčiai susiję su šalies sveikatos sistemos paslaugų teikimo galimybėmis niekada nesutaps su finansinėmis galimybėmis patenkinti visus poreikius. Tiesiog turtingose šalyse finansinės galimybės, pavyzdžiui, kaip Airijoje yra PENKIS KARTUS didesnės nei pas mus Lietuvoje. Tad galvokime, kaip efektyviau panaudoti esamus išteklius ir nesistengti reikalauti, kad pas mus sveikatos priežiūros paslaugų galimybės būtų kaip Airijoje, Prancūzijoje (2016 m., 3188,81 Eur./gyventojui), ar net Danijoje (2016 m., 4217,90 Eur./gyventojui).

Ir dar vienas prašymas skirtas, ypač kitų sričių specialistams ir politikams, kurie vis aiškina, kaip viskas blogai sveikatos sistemoje. Kas blogai pas mus puikiai žinome ir mes patys, dirbantys sveikatos sistemoje. Gal galėtumėte pasiūlyti, kaip padidinti sveikatos sistemos finansavimą, ar kaip efektyviau – konkrečiai, - panaudoti turimus finansinius ir kitus išteklius ne sistemos reformavimui, o konkrečių sveikatos problemų sprendimui. Būtume labai dėkingi.

Share

Apie autorių

Romualdas Buivydas portretas

Romualdas Buivydas

Daugiau nei 24 m. ekspertinio darbo patirtis SEC įgyvendinamuose projektuose sveikatos ir socialinio sektorių reformų, finansavimo, valdymo, klausimais, patirtis kompleksinių sistemų valdymo ir modelių kūrimo srityse. 10 leidinių ir vienos monografijos bendraautorius, Nuo 2007 m. UAB "Sveikatos Ekonomikos Centras" direktorius.