Sveikatos sistemos finansai ir tikslai

2019-04-04

Šių dienų Lietuvos sveikatinimo sistema – tai socialinės–ekonominės šalies plėtros bei vykusių sveikatos sektoriaus pokyčių ir reformų rezultatas. Sveikatos sistema funkcionuoja ne pati sau, o pastoviai besikeičiančioje visos šalies aplinkoje, kur egzistuoja skirtingi, dažnai visiškai priešingi interesai. Po nepriklausomybės atkūrimo šalyje buvo vykdoma privatizacija, pertvarkoma teisinė sistema, plėtojama demokratija, vyko liberalios visuomenės modelio idėjų sklaida ir diegimas. Kaip šios permainos paveikė sveikatos sektorių? Kodėl Lietuvos sveikatos apsaugos sistema nuolat kritikuojama ir kas kritikams užkliūva – ar sistema nepakankamai finansuojama, ar neefektyviai naudojamos ir skirstomos lėšos? O gal paprasčiausiai Lietuvos, kaip, beje, ir kitų šalių, visuomenės sveikatinimo poreikiai ir lūkesčiai neatitinka realių šalies galimybių?[1]

Dažniausiai kritikai teigia, kad Lietuvos sveikatos sistema viena blogiausių Europoje, reiškiami kaltinimai, jog nevyksta jokios reformos ir kad reformas reikia skubiai įgyvendinti. Susidaro įspūdis, kad tie, kas kritikuoja, supranta, kaip ir ką reikia Lietuvos sveikatos sistemoje pertvarkyti. Apie Lietuvoje vykdytas pagrindines sveikatos sistemos reformas galima pasiskaityti plačiai prieinamoje literatūroje.[2] O apie sveikatos sistemų Europoje įvertinimą ir vykstančias/vykusias reformas, pateikiu nedidelę citatą iš 2011 m. Economist Intelligence Unit ataskaitos.[3]

Visoje Europoje sveikatos priežiūros sistema vos sugeba padengti savo išlaidas. <....> Svarbiausias Europos sveikatos priežiūros sektoriaus rūpestis - rasti būdų, kaip subalansuoti biudžetus ir apriboti išlaidas. <...> Politikos formuotojai jau kurį laiką žinojo apie būsimus Europos sveikatos priežiūros uždavinius. Keletas šalių bandė kovoti su pasaulinio ekonominio augimo sulėtėjimo poveikiu, įgyvendindami plačias atitinkamų sveikatos priežiūros sektorių reformas. Nė viena iš šių pastangų dar nepasiteisino, nepaisant geriausių ir ryškiausių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų dalyvavimo...[4]

Šiuolaikinių laikų paradoksas yra tame, kad sveikatos priežiūros sistemoms, sukurtoms santykinės gerovės laikotarpiu išsivysčiusiame pasaulyje, gresia finansinis griuvimas. <...> Pagrindinė problema yra sveikatos priežiūros išlaidų augimas, kurios, kaip prognozuojama, tęsis. <...> Europos šalių vyriausybės ir kiti sistemos finansuotojai stengiasi sulėtinti tą aukštyn besisukančią finansavimo spiralę, tačiau jie toli gražu nesutaria, kaip tai padaryti. Pagrindinis klausimas yra tame, kaip sveikatos priežiūros sistemos gali būti pertvarkytos nepažeidžiant pamatinių principų (RB - pavyzdžiui, solidarumo principas).[5]. <...> Tačiau finansų sveikatos priežiūros reikmėms poreikis nuolat auga ir vyriausybės suprato, kad tolesnis finansavimo augimas nei įmanomas, nei politiškai priimtinas. Tačiau sveikatos priežiūros sistemų kaštų augimas ir toliau viršija ekonomikos augimą ir nerodo sulėtėjimo požymių... [6]

Sveikatos reformas ir sistemą dažniausiai vertiname paslaugų teikėjų požiūriu ir tai suprantama, nes būtent paslaugų teikėjai turi didžiausią įtaką sveikatos sistemos valdyme. Tad pagrindinis klausimas apie ką dabar Europoje diskutuoja sveikatos sistemų reformuotojai, ekspertai ir politikai – apie esminį požiūrio į sveikatos sistemą požiūrio pasikeitimą – t.y., vis daugiau dėmesio skirti ne tiek gydymui susirgus ir mokėjimui už suteiktas paslaugas, kiek prevencijai, ankstyvajai diagnostikai ir sveikai gyvensenai – orientaciją į pagrindinį sveikatos sistemos tikslą – gyventojų sveikatą. Tačiau mažai tikėtina, kad šiandienos sveikatos priežiūros sistema galėtų įgyvendinti šį pokytį viena pati be bendradarbiavimo su kitais tradiciniais sektoriais, pvz., socialinės apsaugos, švietimo ir susisiekimo, o taip pat jau į sveikatos paslaugų rinką ateinančius pvz., mažmeninės prekybos, bankininkystės ir technologijų (tame tarpe ir informacinių) gigantus, siekiančius pagerinti duomenų saugojimo, kaupimo ir apsikeitimo platformų sąveiką. Tikėtina, kad tai paskatins naujų verslo modelių, kurie ištrina tarpsektorinius barjerus ir skatina įvairių sektorių konvergenciją, atsiradimą.[7]

Ir visuomeninės, ir privačios sveikatinimo poreikių finansavimo galimybės, ypač tokiose nelabai turtingose, kaip Lietuva, šalyse yra ribotos, nes priklauso nuo ekonominės šalies situacijos ir mokesčių sistemos pasikeitimų; naujų gydymo ir diagnostikos technologijų [8] bei metodų; dirbančiųjų, iš kurių mokesčių finansuojama sveikatos sistema, skaičiaus; taip pat nuo to, kokį procentą nuo BVP valstybė gali skirti sveikatai (tai daugiau politinis, o ne ekonominis apsisprendimas, nes daugelyje pasaulio šalių išlaidos sveikatai auga sparčiau nei BVP).

Jeigu nepriklausomybės atgavimo pradžioje ir ekonomikos augimo laikotarpiu tikėjome, kad mus jau neužilgo bus galima gydyti taip pat gerai kaip turtingose Vakarų Europos šalyse, tai dabar reikia pradėti suprasti kad tai vargu ar pasiekiama, nes šiuo metu nerealu tikėtis žymiai padidinti visuomeninį finansavimą ar pritraukti papildomų privačių lėšų. Todėl bet kokie samprotavimai apie greitą sistemos pertvarką, siekiant, kad jau artimiausiu laiku mūsų sveikatos sistema būtų tokia pati kaip išsivysčiusiose ES šalyse, tėra iliuzija ar savęs apgaudinėjimas. Norint, kad Lietuvos sveikatos sistema būtų kaip Vokietijoje ar Danijoje, jai reikėtų skirti maždaug 6–7 kartus daugiau visuomeninių lėšų, tai yra daugiau nei visas dabartinis Lietuvos valstybės biudžetas. Net Suomijoje vienam gyventojui skiriama visuomeninio finansavimo suma yra 4,6 karto didesnė nei Lietuvoje.

Tiems, kurie pirmą kartą matote šį grafiką, nedidelis komentaras. Paveiksle pateikiama finansinė informacija pagal tris dimensijas: X ašyje atvaizduota kokią dalį nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) (visuomeninis ir privatus finansavimas) skiriame sveikatai; Y ašyje atvaizduota, kokią dalį nuo visų išlaidų sveikatai sudaro visuomeninis finansavimas; „burbulo“ dydis parodo visuomeninio sveikatos finansavimą Eurais tenkantį vienam šalies gyventojui.

Reikia susitaikyti su mintimi, kad tik sparčiai augant visos šalies ekonomikai po 20–30 metų mes galėtume pasiekti dabartinį Vakarų Europos šalių sveikatos sistemos lygį. Todėl vertėtų susimąstyti, ko mes siekiame. Ar mes norime pertvarkyti sveikatos sistemą, kad ji taptų panašaus lygio kaip Vakarų Europos šalyse, ar, vis dėlto, mes siekiame, kad mūsų žmonių sveikata būtų tokia kaip šių šalių žmonių. Tai yra, reikėtų susitarti, kokie yra tikrieji sveikatinimo sistemos tikslai. Gal tada surastumėme būdų iškeltiems tikslams įgyvendinti skirdami tam mažiau lėšų nei gali sau leisti turtingosios Europos Sąjungos šalys.[9]

 

[1] Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje, 2010

[2] Pavyzdžiui, kolektyvinėje monografijoje “Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje”, kurioje apžvelgiama sveikatos sektoriaus raida 2000-2010 metais.

[3] The future of healthcare in Europe. A report from the Economist Intelligence Unit. Sponsored by Janssen. 2011

[4] Siekiant prisidėti prie diskusijų apie sveikatos priežiūros Europoje ateitį, „Economist Intelligence Unit“ apklausė 28 pagrindinius sveikatos priežiūros specialistus. Parengta ataskaita daugiausia pagrįsta jų pastabomis, kuriose išsamiai aprašomi veiksniai, lemiantys sveikatos priežiūros fiskalinę krizę ir pateikia pagrindines ateinančių dviejų dešimtmečių prognozes.

[5] Pavyzdžiui, solidarumo principas.

[6] The future of healthcare in Europe. A report from the Economist Intelligence Unit. Sponsored by Janssen. 2011

[7] 2019 Global health care outlook. Shaping the future.

[8] Yra vertinimų, kad jei 1980 metais sveikatinimo poreikius būtume tenkinę naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis, tai sutaupytume apie 30–40 proc. dabartinių išlaidų sveikatai.

[9] Vis daugiau inovacijų teikiant sveikatinimo paslaugas atsiranda besivystančiose šalyse, nes kurti brangias sveikatos sistemas trūksta lėšų ir dėl to, kad šių šalių sveikatos sistemos dar nėra galutinai susiformavusios, yra mažesnis sistemos pasipriešinimas pokyčiams ir naujovėms. (Tilman Ehrbeck, Nicolaus Henke, and Thomas Kibasi. The emerging market in health care innovation. McKinsey Quaterly, May 2010.)

Share

Apie autorių

Romualdas Buivydas portretas

Romualdas Buivydas

Daugiau nei 24 m. ekspertinio darbo patirtis SEC įgyvendinamuose projektuose sveikatos ir socialinio sektorių reformų, finansavimo, valdymo, klausimais, patirtis kompleksinių sistemų valdymo ir modelių kūrimo srityse. 10 leidinių ir vienos monografijos bendraautorius, Nuo 2007 m. UAB "Sveikatos Ekonomikos Centras" direktorius.