Pasitikėjimas kaip socialinis kapitalas

2019-04-26

Pagal Konstituciją Lietuvos piliečiai savo aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus. Objektyviai nustatyti, kaip gerai valdžia tarnauja žmonėms, dažnai gana sunku, todėl labai svarbus yra pasitikėjimo valstybe ir jos pagrindinėmis institucijomis įvertinimas. Toks pasitikėjimas atspindi, kiek šalies gyventojai tiki tuo, ką daro ir kalba politikai ir kiek aktyviai bei noriai visuomenė sutinka prisidėti įgyvendinant valdžios siūlomus planus.

Pasitikėjimas vyriausybe bei institucijomis yra vyriausybės efektyvumo ir šalies ekonominio vystymosi variklis, o taip pat ir vyriausybės veiklos įvertinimo rezultatas. Jei pasitikima vyriausybe ir jos institucijomis, labiau laikomasi, pavyzdžiui, mokestinių taisyklių, lengviau sekasi surasti politinius ir/ar socialinius kompromisus, piliečiai aktyviau dalyvauja šalies valdymo procesuose. Pasitikėjimas vyriausybe taip pat stimuliuoja ekonomikos augimą skatindamas investicijas ir vartojimą[1].

Norint įvertinti, kodėl svarbi pasitikėjimu pagrįstos valdymo sistemos koncepcija, reikia suprasti, kodėl jau ankstyvieji žmonės suvokė pasitikėjimo vieni kitais svarbą. Tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, nes vienam išgyventi aplinkoje, kur tave gali sudraskyti laukiniai žvėrys, gali numirti nuo atšiaurių oro sąlygų, ligų, traumų, ar paprasčiausiai nuo maisto trūkumo, nebuvo jokių galimybių. Žmogus, norėdamas išgyventi, turėjo išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, kuriais galima pasitikėti[2]. Nors dabartinėje visuomenėje galime gyventi susidurdami su mažesne rizika sveikatai, tačiau pasitikėjimo poreikis ne tik išlieka, bet ir didėja, nes vienas pats negali visko pasiekti, ar žinoti ir reikia kitų pagalbos. Tačiau visuomenei sudėtingėjant, pasitikėjimas vienas kitu pradėtas keisti pasitikėjimu institucijomis, kaip pasitikėjimo vieni kitais pakaitalu – sveikatos apsauga, policija, bankais ir kt. Tai reiškia, pavyzdžiui, kad jums nebereikia pasitikėti gydytoju kaip asmeniu, nes pakanka to, kad jis baigė medicinos mokslų instituciją. „… Laikomasi nuostatos, jog institucijos turi savi reguliacinius mechanizmus, kurie leidžia pašalinti didelius nukrypimus nuo numatomos ir žinomos veiklos eigos“.[3] Ir šios institucijos, laikui bėgant, tampa vis galingesnės. O tai reiškia, kad gali atsirasti rizika, jog institucijos gali pradėti piktnaudžiauti joms suteikiamu pasitikėjimu.

Kas tai yra pasitikėjimas?

Filosofas Francis Fukuyama pasitikėjimą apibrėžia kaip “socialinį kapitalą”. Jis teigia, kad stipriu vidiniu pasitikėjimu pasižyminčios bendruomenės, visuomenės ir organizacijos turi žymiai didesnes sėkmės galimybes nei tos, kuriose pasitikėjimo nėra. Pasitikėjimas ypač svarbus sudėtingose sunkiai prognozuojamose situacijose, nes jis gali pakeisti racionaliai kuriamas, dažnai brangiai kainuojančias, o kartais ir nepatikimas prognozes. O nepasitikėjimas, atvirkščiai, - didina žmogiškųjų išteklių kaštus (poreikį), brangina visuomeninės sistemos funkcionavimą. Kai trūksta informacijos sprendimui priimti, nepasitikėjimas gali sukelti net visišką asmeninių ar visuomeninių veiksmų paralyžių[4]. Jei visuomenėje sumenksta pasitikėjimas, o tuo pačiu ir saugumo jausmas, daugėja susiskaldymo (vyksta dezintegracija) - visuomenė tampa nebe sociumu, o izoliuotų ir įsibaiminusių individų visuma. Be abejo, baimė gali būti ir žmones vienijančiu veiksniu, tačiau atsidurti tokioje bendruomenėje, kur kiekvienas žmogus potencialiai gali kelti grėsmę kitam žmogui, būtų menkas malonumas. “Socialiniai klijai”, kurie padeda žmonėms būti kartu, tapti savitarpio pagalbos principais besiremiančiu sociumu, yra pasitikėjimas[5].

Be pasitikėjimo darosi sudėtingiau valdyti, atsiranda baimė dėl ateities, dėl sveikatos ir gyvybės, todėl visuomenėje formuojasi „stiprios rankos“, kuri viską valdytų, poreikis. O pasitikėjimas atvirkščiai - gerina bendradarbiavimą, mažina kontroliuojančių institucijų poreikį, o tai mažina valstybės valdymo kaštus. Jei nepasitikėjimas vyriausybe tampa norma, tuomet atkurti pasitikėjimą būna labai sunku.

Pasitikėjimas gali būti suprantamas kaip teigiamas asmens ar organizacijos veiksmų suvokimas ir įvertinimas. Toks teigiamas suvokimas gali būti grindžiamas realia patirtimi, tačiau dažnai pasitikėjimas gali būti nulemtas subjektyviu asmeniniu vertinimu[6]. Pasitikėjimą valdžia lemia tai, ar piliečiai laiko vyriausybę patikima, reaguojančia ir sąžininga, galinčia apsaugoti piliečius nuo rizikų ir veiksmingai teikti viešąsias paslaugas.

Tačiau, kaip gyventojų suprantama pasitikėjimo ir valdžios bei jos institucijų sąvokos? Kuo pasitikima – asmenimis (politikais, administratoriais, valstybės tarnautojais) ar institucijomis? Ar pasitikima todėl, kad tai susiję su pasitenkinimu teikiamomis paslaugomis (rezultatu), kompetencija, o gal tuo, kaip kokybiškai paslaugos teikiamos? Kas svarbiau - vyriausybės veiklos rezultatas ir jo pasiekimo efektyvumas, o gal vertiname kaip tas rezultatas pasiektas, kokiais motyvais (interesais) vadovaujasi, kaip susitarimų/pažadų laikosi į Seimą išrinkti tautos atstovai ir jų suformuota vyriausybė, o gal koks yra valdžios atstovų požiūris į gyventoją, pilietį, ar paslaugų vartotoją? Ir iš vis, ar valdžioje esantys asmenys ir valdžios institucijos efektyviai įgyvendina būtent tas, kurios svarbios visuomenei, funkcijas? Gyventojai gali nepasitikėti vyriausybe, net ir tuomet, kai ji gerai atlieka savo funkcijas, jei gyventojai mano, kad tai ne tos funkcijos, kurias vyriausybė turi atlikti.

Lietuvoje, palyginus su Europos sąjungos (ES) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančiomis šalimis pasitikėjimas vyriausybe bei valstybinėmis institucijomis mažesnis[7]. Tačiau kodėl? Kuo mes nepatenkinti – valdžioje esančiais asmenimis - politikais, valstybės tarnautojais, o gal institucijomis – institucijų vykdomomis funkcijomis, jų veiklos efektyvumu?[8] Ar kalbėdami apie korupciją ir kompetencijos trūkumą turime omenyje, kad „visa sistema supuvusi ir nesvarbu, kas bus valdžioje“, ar galvojame, kad valdžios sistema ir vykdomos funkcijos būtų visiškai geros, bet problema korumpuotuose ir nekompetentinguose politikuose ir/ar valstybės tarnautojuose?[9] Kokie yra pasitikėjimo požiūrio skirtumai, jei esi paslaugų vartotojas, pilietis, ar mokesčių mokėtojas?

Apklausų rezultatų analizė

Stebėti ir analizuoti gyventojų požiūrio į įvairias institucijas kitimą galima remiantis Lietuvoje atliekamų reprezentatyvių apklausų duomenimis. Šioje analizėje naudosimės visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro Vilmorus, atliktų apklausų rezultatais. Šias apklausas dienraščio „Lietuvos rytas“ užsakymu Vilmorus pradėjo vykdyti 1998 metais ir per laikotarpį iki 2019 m. gegužės viso buvo atlikta apie 230 apklausų.

Apklausose pasitikėjimo požiūriu vertinamas institucijas galima suskirstyti tiek pagal galimo pasitikėjimo aspektus, tiek ir pagal pasitikėjimo lygį į tris sustambintas grupes: a) politinės institucijos (prezidentas, Seimas, vyriausybė, savivaldybės, politinės partijos); b) valstybės (visuomenines) funkcijas atliekančios institucijos (sveikatos apsauga, Sodra, policija, kariuomenė, teismai, prokuratūra, Valstybės kontrolė, VSAT (pasieniečiai)); c) kitos institucijos[10] (ugniagesiai gelbėtojai, bažnyčia, žiniasklaida, švietimas, bankai).

Remiantis paskutinių apklausų duomenimis (2019 balandis) Lietuvoje labiausiai pasitikima ugniagesiais gelbėtojais (87,6 proc. respondentų), policija (62,9 proc.), prezidentu (58,1 proc.), kariuomene (59,5 proc.), bažnyčia (52,7 proc.). Mažiausiai pasitikima (pasitiki mažiau nei 20 proc. respondentų) politinėmis partijomis (4,7 proc.), Seimu (10,8 proc.) ir teismais (18,0 proc.). Toks mažas pasitikėjimas teismais susijęs su neseniai įvykusiais skandalais sietinais su teisėjais ir advokatais. 2019 m. vasario mėnesį teismais pasitikėjo net 27,2 proc. respondentų.

Nors vienos apklausos rezultatai suteikia tam tikros informacijos apie pasitikėjimą, tačiau gana sudėtinga įvertinti tiek tai ką vertina apklaustieji, o tuo labiau kodėl taip vertina. Jei norime, kad pasitikėjimas institucijomis ir valstybe Lietuvoje didėtų, būtina suprasti tiek tai, apie ką galvoja gyventojai išreikšdami pasitikėjimą, tiek ir tai, būtent kodėl jie taip vertina.

Pasitikėjimo institucijomis kitimo tendencijos

Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į bendrąsias pasitikėjimo per visą 1998-2019 m. pasireiškiančias tendencijas: tai pasitikėjimo pokyčiai iki 2008-2009 m. krizės, pokyčiai per krizę ir kokios pasitikėjimo tendencijos pasireiškė po kriziniu laikotarpiu.

Labiausiai 2008-2010 m. laikotarpiu pasitikėjimas krito Sodra ir bankais, smarkiai pasitikėjimas sumažėjo politinėmis institucijomis (Seimu, vyriausybe, savivaldybėmis ir politinėmis partijomis, išimtis – pasitikėjimas prezidentu – net išaugo) bei konstituciniu teismu.

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Pasitikėjimas kitomis institucijomis šiuo laikotarpiu keitėsi nedaug. Labai tikėtina, kad pasitikėjimo sumažėjimas šiuo laikotarpiu sietinas ne tik, o gal net ne tiek su pasitikėjimu asmenimis (politikais, valstybės tarnautojais), kiek su bendru pasitikėjimu valstybės ir kitomis su šalies finansais ir ekonomika sietinomis institucijomis.

Reikia atkreipti dėmesį ir į pasitikėjimo pokyčius nuo 1998 kovo mėn. iki 2008 m. pabaigoje prasidėjusios krizės. 1998 m. pradėjus vykdyti apklausas buvo labai aukštas pasitikėjimas prezidentu (66,9 proc.), bažnyčia (61,5 proc.) ir žiniasklaida (60,5 proc.). O pasitikėjimas teismais (15,5 proc.), Seimu (17,0 proc.), policija (17,4 proc.) ir bankais (24,2 proc.) buvo gana mažas. Mažiausias pasitikėjimas - kaip ir dabartiniu laikotarpiu buvo politinėmis partijomis (8,9 proc.). Ir tai gana dėsninga. Gyventojai mažai pasitikėjo valstybės institucijomis sietinomis su sovietiniu laikotarpiu (policija, kariuomenė, teismai) ir suteikė didelį pasitikėjimą prezidentui (santykinai nauja institucija, tad respondentai ją ne tiek vertino retrospektyviai, kiek avansu bei susiedami su prezidento asmeniu). Tiek žiniasklaida, tiek bažnyčia tuo laikotarpiu buvo vertinamos kaip moralinis autoritetas (bažnyčia) ir/ar tikima, kad viešumas gali turėti ženklų poveikį valstybės valdymo kokybei (žiniasklaida).

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Deja, nuo 2004 m. pasitikėjimas žiniasklaida kaip “ketvirtąja valdžia” pradėjo smarkiai mažėti ir nors visą minėtąjį laikotarpį pasitikėjimas šia institucija išliko teigiamas, tačiau nukrito nuo labai aukšto pasitikėjimo rodiklio 2000 metais – apie 70 proc. iki paties žemiausio per visą aptariamąjį laikotarpį lygio – 33,3 proc. 2010 metų vasarį.

Atskirai verta aptarti pasitikėjimą prezidentu, nes tai vienintelė institucija, kur pasitikėjimas akivaizdžiai sietinas su asmeniu. Kaip galima matyti iš pateikto paveikslo pasitikėjimo prezidentu ženklesni kitimai sietini su prezidento kadencijomis.

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Pavyzdžiui, po rinkimų 2009 m. pasitikėjimas prezidentu nuo 2009 m. gegužės (42,5 proc.) iki 2009 m. spalio (79,1 proc.) padidėjo 36.6 proc. Dar vienas įdomus pasitikėjimo prezidentu aspektas – atvirkštinė koreliacija su pasitikėjimu vyriausybe. Analizuojant po krizinį laikotarpį (2010.04 – 2019.03, viso 98 apklausos) atvirkštinė koreliacija tarp pasitikėjimo prezidentu ir vyriausybe siekia (-)0,67. Tikėtina, kad respondentai iš dalies prezidento instituciją vertina kaip „opoziciją“ esamai valdžiai.

Kita įdomi tendencija – pasitikėjimas, kariuomene, policija, teismais bei prokuratūra. Pasitikėjimas kariuomene nuo 30.4 proc. 1998 m. kovo išaugo iki 62,6 proc. 2005 m. kovo ir išlieka gana stabiliai aukštas visą apklausų vykdymo laikotarpį.

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Pasitikėjimas policija pradėjo didėti 2009 m. pabaigoje ir stabiliai augo visą aptariamąjį laikotarpį, o 2019 m. vasario mėn. buvo pasiekęs net 66,9 proc.

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Pasitikėjimas teismais (po kritimo krizės laikotarpiu), o taip pat ir pasitikėjimas prokuratūra bei valstybės kontrole pradėjo augti 2010 m. antroje pusėje.

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Kriziniu 2008-2012 m. laikotarpiu pasitikėjimas politinėmis institucijomis ir vyriausybe buvo nukritęs iki pačio žemiausio, per visą apklausų laikotarpį, lygio. Anksčiausiai (2011 m. pabaigoje) pradėjo augti pasitikėjimas savivaldybėmis, o po 2012 m. įvykusių Seimo rinkimų pradėjo didėti tiek pasitikėjimas Seimu, tiek ir vyriausybe. Aukštesnis nei vyriausybe pasitikėjimas savivaldybėmis, tikėtina, susijęs su tuo, kad savivaldos institucijas ir jų teikiamas paslaugas gyventojai geriau pažįsta, dažniau naudojasi jų paslaugomis ir geriau žino esamą realią situaciją bei mažiau tiki žiniasklaidoje pateikiama skandalinga ir gal ne visuomet pakankamai objektyvia informacija. O vyriausybės, kuri yra „kažkur toli“, veikla mažiau suprantama ir vertinama dažniau atsižvelgiant į, pavyzdžiui, žiniasklaidos pagalba formuojamą nuomonę.

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Kaip pasikeitė pasitikėjimas institucijomis, galima įvertinti naudojantis ir dar viena atlikta apklausa. Sveikatos ekonomikos centro prašymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras Vilmorus 2013 m. vasarį ir 2019 m. balandį pasitikėjimo institucijomis apklausoje įtraukė papildomą klausimą apie gyventojų pasitikėjimą vieni kitais. Užduodant tokį klausimą norėjosi surasti atskaitos tašką, kaip suprasti pasitikėjimo institucijomis lygį, o antrosios (2019 m.) apklausos papildomas tikslas buvo įvertinti, kaip pasikeitė gyventojų pasitikėjimas vieni kitais.

Šaltinis. Vilmorus apklausos

Kaip galime matyti iš pateiktų paveikslų, per 6 metų laikotarpį gyventojų pasitikėjimas vieni kitais išaugo daugiau nei 6,5 proc. punkto. Ir kaip galima matyti iš žemiau pateiktų paveikslų, nors vieni kitais mes pasitikime mažiau nei savivaldybėmis, bet jau daugiau nei prokuratūra, vyriausybe, teismais, Seimu ir partijomis. Be to, kaip galima matyti iš 2013 ir 2019 m. apklausų palyginimo, išaugo ne tik pasitikėjimas vieni kitais, bet ir pasitikėjimu daugeliu valstybės institucijų.

Šaltinis. Vilmorus apklausos

Šaltinis. Vilmorus apklausos

Labiausiai pasitikėjimas vieni kitais išaugo 30-39 m. (beveik 13 proc.) ir iki 30 m. (apie 10 proc.) gyventojų amžiaus grupėse.

Šaltinis. Vilmorus apklausos

Taip pat iš atliktos apklausos matosi, kad vieni kitais labiau pasitiki aukštąjį išsilavinimą ir didesnes pajamas turintys, miestuose gyvenantys respondentai. Vilniuje net 43,6 proc. gyvenančiųjų 2019 m. apklausos duomenimis pasitikėjo vieni kitais.

Pasitikėjimas sveikatos apsauga

Atskirai ir detaliau paanalizuosime gyventojų pasitikėjimą sveikatos apsauga. Sveikatos sektoriuje pasitikėjimas ypač svarbus dar ir dėl čia visada egzistuojančios informacijos asimetrijos, t. y. dėl to, kad pacientas, paprastai, turi žymiai mažiau informacijos nei gydytojas. Kaip galima matyti iš pateikto paveikslo, pagal 1998-2019 m. Vilmorus atliktas reprezentatyvias gyventojų apklausas, nors pastaruoju laiku nuolat kalbama ir rašoma, kokia bloga mūsų sveikatos sistema, gyventojai sveikatos apsaugą vertina teigiamai. Teigiamas vertinimas išliko beveik visą 1998–2019 metų laikotarpį.

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Aukščiausias pasitikėjimas buvo pasiektas 2000 metų vasarį (sistema pasitikėjo daugiau nei 61 proc. apklaustųjų), žemiausiai pasitikėjimas nukrito 2010 metų vasarį – iki 31,2 proc. Vienintelį kartą sveikatos apsaugą respondentai vertino neigiamai – 2006 metų liepą – pasitikėjo tik apie 33 proc. apklaustųjų, o nepasitikėjo net 38 proc.

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Viena iš galimų stabiliai teigiamo požiūrio į sveikatos apsaugą kaip instituciją prielaidų galėtų būti ta, kad gyventojai šioje apklausoje vertina ne tiek sveikatos sistemą, kiek išreiškia savo asmeninį pasitenkinimą medicinos paslaugomis ar medikais. Tokią prielaidą patvirtina ir tas faktas, kad nepasisekė surasti jokio apčiuopiamesnio ryšio tarp pasitikėjimo sistema pokyčių ir žiniasklaidoje skelbiamų skandalų. Ministrų kaitos poveikis pasitikėjimui sveikatos apsauga taip pat gana abejotinas, nors kai kurie pasitikėjimo pokyčiai, atėjus naujiems ministrams ir pastebimi, tačiau nerasta jokios koreliacijos su tose pačiose Vilmorus atliekamose apklausose sveikatos apsaugos ministro vertinimu (vertinama palankiai, ar nepalankiai).

Stebima koreliacija (+0,77) tarp pasitikėjimo sveikatos apsauga ir visų išlaidų sveikatai. Kaip galima matyti iš anksčiau pateiktų pasitikėjimo sveikatos apsauga ir žemiau pateikto sveikatos sistemos finansavimo paveikslų, tiek pasitikėjimas, tiek ir finansavimas po kriziniu laikotarpiu auga. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad namų ūkių išlaidos skiriamos sveikatos priežiūrai (proc. nuo visų išlaidų sveikatai) per 2007-2017 m. laikotarpį išaugo daugiau nei 4 proc. punktais, tačiau, net ir didėjant gyventojų išlaidoms sveikatai, pasitikėjimas sveikatos apsauga didėja. Tikėtina, tai susiję daugiausia su bendru ekonomikos ir gyvenimo kokybės šalyje gerėjimu.

Šaltinis. Statistikos departamentas, SEC skaičiavimai

Visuomeninio sveikatos sistemos finansavimo pokyčiai 1998–2003 metais galėjo turėti nemažos įtakos gyventojų nuomonės apie sveikatos sistemą kitimui. Bet lemiamos reikšmės turėjo ne tiek pati finansavimo apimtis, kiek pakitusi paslaugų apmokėjimo tvarka. Pavyzdžiui, 2000 metais prasidėjęs specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų apimčių ribojimas (kvotavimas), siekiant taupyti privalomojo sveikatos draudimo lėšas, per mediko–paciento kontaktą galėjo turėti neigiamos įtakos gyventojų nuomonei apie sveikatos sistemą. Pacientams buvo pradėta aiškinti, jog tam tikrų paslaugų negalima suteikti, ar kompensuoti vaistų dėl ligonių kasų, ar Sveikatos apsaugos ministerijos įvestų finansinių apribojimų. Šią prielaidą patvirtina ir 2000 metais prasidėjęs žymus slaugos personalo skaičiaus ir gulėjimo trukmės ligoninėse mažinimas, kas per mediko–paciento kontaktą taip pat galėjo paskatinti neigiamo požiūrio į sveikatos sistemą augimą.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į pasitikėjimo sveikatos sistema kritimo periodą nuo 2004 metų pavasario iki 2006 metų pabaigos (ypač ryškus neigiamas požiūris fiksuotas nuo 2006 m. gegužės iki 2006 m. lapkričio), nors tuo metu sistemos visuomeninis finansavimas augo. 2004 metais Lietuvai įstojus į ES medikams atsivėrė galimybės gauti daugiau informacijos iš ES šalių apie ten esamas darbo sąlygas ir atlyginimus, atsirado geresnės galimybės išvykti dirbti į užsienį. Neabejotina, kad tai turėjo nemažai įtakos medikų nepasitenkinimo dėl mažų atlyginimų augimui, kuris ypač smarkiai pasireiškė po 2006 metų gegužės, kai pasirodė, kad ne visiems medikams žadėtas atlyginimų augimas buvo toks, kokio jie tikėjosi. Tikėtina, kad būtent šiuo laikotarpiu per mediko–paciento kontaktą buvo paskatintas ryškus neigiamas visuomenės požiūrio į sveikatos sistemą augimas. Tačiau 2018 m. prasidėjęs medikų nepasitenkinimas atlyginimais turėjo labai nedidelį poveikį pasitikėjimo sveikatos apsauga kitimui.

Dar vienas patvirtinimas, kad pasitikėjimas sveikatos sistema sietinas labiau su medikų darbu, o ne su politikų veikla – tai sezoninis pasitikėjimo sveikatos sistema įvertinimas. Paskaičiavus 1999–2018 metų vidutinį- mėnesinį pasitikėjimo sveikatos apsauga įvertinimą, galime matyti, kad gyventojų pasitikėjimas sveikatos apsauga sumažėja būtent tada, kai gyventojai mažiausiai serga ir mažiausiai naudojasi sveikatinimo paslaugomis – vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje. Galime vertinti kaip įdomų faktą, kad rudenį, žiemą ir pavasarį, kai gyventojams dėl sezoninių ligų reikia medikų pagalbos, visuomenė sveikatos apsauga pasitiki daugiau nei tuo laiku, kai žmonės paprastai yra sveikesni ir, remdamiesi ne asmenine, o, pavyzdžiui, žiniasklaidos “patirtimi”, gali sužinoti, kokia bloga mūsų sveikatos sistema.

Šaltinis. Vilmorus apklausos, SEC skaičiavimai

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką visuomenės nuomonei apie pasitikėjimą sveikatos apsauga – tai medicinos personalo įtaka per mediko–paciento kontaktą (mediko nuostatos sveikatos sistemos atžvilgiu ir pacientų apsilankymų dažnis dėl sveikatos priežiūros paslaugų). O gyventojų ir žiniasklaidos nepasitenkinimas sveikatos sistema, tikėtina, yra susijęs su gyventojų lūkesčiais, kurie auga kur kas greičiau, nei sveikatos sistemos galimybės.

***

Lietuvos gyventojų lūkesčiai, gerėjant ekonominei situacijai šalyje, auga greičiau nei galimybės tuos lūkesčius įgyvendinti. Kuo mažesnius lūkesčius gyventojai sieja su tam tikra institucija, tuo mažesnis, tikėtina, bus gyventojų nepasitenkinimas tos institucijos veikla, o tai reiškia, kad, tikėtina, bus ir mažesnis nepasitikėjimas šia institucija. Jei norime, kad didėtų pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis, reikia, kad politikai mažiau meluotų apie esamą situaciją ir mažiau duotų neįgyvendinamų pažadų per rinkimus. Nes taip sukuriami nerealūs lūkesčiai, kurių vėliau neįmanoma įgyvendinti ir tenka vėl meluoti stengiantis parodyti, kaip viskas gerai ir kaip gerai įgyvendinami rinkiminiai, nerealūs pažadai. Reikia ambicingų tikslų, kurie vers esančius valdžioje pasitempti, bet neįgyvendinami pažadai griauna pasitikėjimą valdžia, o tuo pačiu ir galimybes mobilizuoti visuomenę tiems tikslams įgyvendinti.

Kodėl mes tikime naujais politikais? Turbūt todėl, kad norime tikėti, jog bus geriau. Nauji politikai ir ypač politikai-populistai žada labai daug net dažnai neįsivaizduodami, kaip to galima pasiekti, o gal net ir neketindami kažką daryti, kad įgyvendintų savo pažadus. Todėl, pasikartosiu - gyventojų nepasitenkinimas situacija šalyje, net kai situacija realiai gerėja, gali augti, nes didėja skirtumas tarp gyventojų norų/lūkesčių ar net dirbtinai kuriamų iliuzijų ir realių galimybių tokius lūkesčius patenkinti.

Neigiamas nuostatas ir nepagrįstus lūkesčius sietinus su vyriausybe, valdžios bei visuomenines funkcijas įgyvendinančiomis institucijomis formuoja ir žiniasklaida, nes tai „perkama“ informacijos vartotojų. Gal būtent dėl to, kad žiniasklaida nors ir pateikia tai, ką labiau linkęs skaityti vartotojas, (daugiausiai rašydami apie problemas ir blogybes), gyventojai vis mažiau ja pasitiki. Nes ne tiek svarbu, ar daug šalyje yra skandalų apie kuriuos sužinome, kiek tai, kaip esama valstybinė sistema sprendžia problemas susijusias su tokiais skandalais. Pavyzdžiui, su teisėjais ir advokatais susijęs skandalas ir suėmimai šių metų pradžioje per vieno mėnesio laikotarpį (pagal Vilmorus apklausų duomenis) net 12 proc. sumenkino pasitikėjimą vienu iš svarbiausių demokratinės sistemos ramsčių – pasitikėjimą teismais. Kokios problemos tam turėjo įtakos ir kaip tos problemos bus sprendžiamos, be abejo svarbu, bet dar svarbiau kuo skubiau atstatyti gyventojų pasitikėjimą Lietuvos teisėsaugos sistema. Ir tai galėtų būti vienu iš svarbiausių būsimojo Lietuvos prezidento tikslų. Jei nebus pasitikėjimo teismais ir teisingumu šalyje, tai ko iš vis verta visa Lietuvos demokratinė sistema?

Parengė Romualdas Buivydas

[1] OECD (2017), Government at a Glance 2017, OECD Publishing, Paris. http://dx.doi.org/10.1787/gov_glance-2017-en

[2] Blockchain in healthcare: The Ultimate use case? https://blockgeeks.com/guides/blockchain-in-healthcare/

[3] Government Performance and Trust in Government. (Geert Bouckaert & Steven Van de Walle). https://www.researchgate.net/publication/228767477_Government_Performanc...

[4] Pagal Lars Svedsen. Philisophy of Fear. 2008.

[5] Pagal Lars Svedsen. Philisophy of Fear. 2008.

[6] OECD (2017), Government at a Glance 2017, OECD Publishing, Paris. http://dx.doi.org/10.1787/gov_glance-2017-en

[7] EPBO šalyse vidutiniškai pasitikėjimas vyriausybe siekia apie 42 proc. Šaltinis: OECD (2017), Government at a Glance 2017, OECD Publishing, Paris. http://dx.doi.org/10.1787/gov_glance-2017-en

[8] Kuo daugiau pasitikime institucijomis, tuo mažiau reikia pasitikėjimo politikais ar administratoriais, nes institucijos dažnai turi savireguliacinius, kontrolės mechanizmus, kurie sumažina, ar net panaikina piktnaudžiavimo asmeniniais tikslais galimybes ir/ar mastą.

[9] Galima pasitikėti demokratine sistema ir institucijomis, tačiau būti nepatenkintu ir nepasitikėti šiuo metu esama valdžia, ar konkrečiais politikais. Kadangi dažnai gana sudėtinga suprasti, ką gyventojai nori pasakyti išreikšdami pasitikėjimą, ar nepasitikėjimą vyriausybe, ar institucijomis, todėl nėra lengva surasti būdus kaip pasitikėjimą valdžia ir jos institucijomis didinti, ar prarastą pasitikėjimą atkurti. Prarasti pasitikėjimą galima labai greitai, o pasitikėjimą atkurti gali užtrukti gana ilgai. Dažniausiai gyventojų nepasitikėjimas yra siejamas su valdžioje esančiais konkrečiais politikais nei su valstybės tarnautojais. Tačiau gali būti, kad politiniais vadovais nepasitikima net nepaisant to, kas jie yra.

[10] Šiai grupei priskiriamos ir dvi valstybės funkcijas atliekančios institucijos (ugniagesiai ir švietimas)

Share

Apie autorių

Romualdas Buivydas portretas

Romualdas Buivydas

Daugiau nei 24 m. ekspertinio darbo patirtis SEC įgyvendinamuose projektuose sveikatos ir socialinio sektorių reformų, finansavimo, valdymo, klausimais, patirtis kompleksinių sistemų valdymo ir modelių kūrimo srityse. 10 leidinių ir vienos monografijos bendraautorius, Nuo 2007 m. UAB "Sveikatos Ekonomikos Centras" direktorius.